1976 01 PISSA VAI JULON

Pisso vaï Julou...

 

 Coumo li disiou dé m’in counta uno per nosté journaou, lo Julou mé digué :

« Té ! mé n’és bé orriva uno, sabé pas si vaou la péno, mais si volés, couonto lo ! ».

Dounc, lou Julou oyo agu eino ooucosiou et èro dessingu o la Feïro dé Lyoun.

Sourtio pas bien lou Julou, et li oyo dé teimp qué li pinsavo d’ona faïré ein tour in daquello Feïro dé Lyoun, per veïré in paou lou motériel ogricolo.

L’ooucosiou s’èro présinta, et vé ti dounc moun Julou o Lyoun.

Faou diré qué leï dévio resta dous jours, a quellé das Viollo qué l’oyo pourta, tournavo qué lou lindémo, perqué onavo veïré so souoré qué èro din los Pouostos, mé simblo.

Mais lou Julou èro pas in péno. Lou vespré, oné possa la veilla in d’un cofé « Au Rendez-vous des Ardéchois », qué lou potroun èro sourti das Viollo.

Lou foguérount soupa et lou pouvions couidjà. Alors li oyo pas dé souci o sé faïré !

S’in fogué pas lou Julou, et, obé lou potroun, tourché bé oou min très pintos dé beaujolais !

Tout d’in cop, sintigué lou bésoun d’ona eschampa d’aïgo. Aqué beaujolais,aco té faï trovollia lous reins !

Mais aco li forio dé bé maï, d’ona préné in paou l’air.

Lou Julou souort. Li oyo eino pétito plaço dovon lou cofé. Ero tart, et li oyo pas in tchi défouoro.

Oviso dorié in plotano eino espèço dé bouissou, et... Moun Diéou, coumo aco faï dé bé... !

Li simblavo oou Julou, qué èro amoun vas èlé, amoun din so mountagno. Chasqué vespré, dovon qué dé sé couidja, onavo faïré dous pas et, dorié lou chontié dé lo maïsou, oou pé d’in bourdiga, oppréciavo aqué mêmé bésoun, in régardin los estiollos... !

Mais aco sugué pas doou mêmé ! Veïgué justé brilla in képi !

— hé là ! espèce de saligaud !

— ......

— Si vous croyez que Pradel a planté des rosiers pour que vous uriniez dessus ! Vos papiers !

Ah moun hommé ! Paouré Julou ! Aco li coupé lo pissorello d’in cop !

Dé qué aoureï fa ! Omaï tournoreï pas veïré Viollo, qué sé digué lou Julou !

Li bouté in moumeint per trouba soun livret militairé, lou seul popier qué oyo, tallomein tromblavo.

L’ogeon lou prin per lou bras — saro lou moustré ! — et l’immèno in paou pu loin sous éno lampo, per rélèva soun idontita.

— Vous habitez Saint… - Oh, m...., mais sios das Viollo !

— Eh oui !

— Mais sios lou Julou dà los Troversos ! Lou pouvios pas diré dovon ?

— Coumo voulios… !

— Mais, m’as pas counneïssu, tu ? lou Roménou dà lou Planchà !

— Yaro, oui... mais avé lou képi... d’in lou négré... Si m’attindiou... m’a fa paou, sabès... !

— T’in fas pas. Pisso, pisso vai Julou ! Pisso, pisso... !

*

Mé foront pas ceïré qué li o pas in Bouon Diéou per lous Villorins, so mo dit lou Julou !

 

Lou Louïssou dé lo Marie.    

 

 

 

Les Amis de St-Pierreville | 01 1976

 

 

 

Pissa vai Julon…

 

Coma li disiu de m’en contar una per nòste jornau, lo Julon me diguèt :

« Tè ! me n’es ben arrivat una, sabe pas si vau la pena, mè si vòles, cònta-la ! »

Donc, lo Julon aiá agut una aucasion e èra decendut a la Fèira de Lion.

Sortiá pas bien lo Julon, e li aiá de temps que li pensava d’anar faire un torn d’aquela Fèira de Lion, per veire un pauc lo materièl agricòla.

L’aucasion s’èra presentaa, e vequí donc mon Julon a Lion.

Fau dire que lai deviá restar dos jorns, aquele das Viala que l’aiá portat, tornava que lo lendeman, perque anava veire sa sòrre que èra dins las Pòstas, me sembla.

Mè lo Julon èra pas en pena. Lo vèspre, anèt passar la velhaa en d’un cafè « Au Rendez-vous des Ardéchois », que lo patron èra sortit das Viala.

Lo faguèron sopar e lo povián coijar. Alòrs li aiá pas de socit a se faire !

Se’n faguèt pas lo Julon, e, aube lo patron, torchèt ben aumens tres pintas de Beaujolais !

Tot d’un còp, sentiguèt lo besonh d’anar eschampar d’aiga. Aquel Beaujolais, aquò te fai travalhar los rèns !

Mè aquò li fariá de ben mai, d’anar prene un pauc l’èr.

Lo Julon sòrt. Li aiá una petita plaça davant lo cafè. Èra tard, e li aiá pas un chin defòra.

Avisa darrièr un platana una espèça de boisson, e… Mon Dieu, coma aquò fai de ben… !

Li semblava au Julon, que èra amont vas ele, amont dins sa montanha. Chasque vèspre, davant que de se coijar, anava faire dos pas e, darrièr lo chantièr de la maison, au pè d’un bordigàs, apreciava aquel mème besonh, en regardent las estialas… !

Mè aquò suguèt pas dau mème ! Veiguèt juste brilhar un quepí !

— Hé là ! espèce de saligaud !

— …

— Si vous croyez que Pradel a planté des rosiers pour que vous uriniez dessus ! Vos papiers !

A mon òme ! Paure Julon ! Aquò li copèt la pissarèla d’un còp !

« De que aurai fat ! Amai tornarai pas veire Viala, que se diguèt lo Julon ! »

Li botèt un moment per trobar son livret militère, lo seul papièr que aiá, talament tramblava.

L’ajant lo pren per lo braç — sarra lo mostre ! — e l’emmèna un pauc pus loènh sos una lampa, per relevar son idantitat.

— Vous habitez Saint… - Ò, m…, mè siás das Viala !

— E oui !

— Mè siás lo Julon das las Travèrsas ! Lo poviás pas dire davant ?

— Coma voliás… !

— Mè, m’as pas coneissut, tu ? lo Ròmenon das lo Planchat !

— Iara, oui… mè avé lo quepí… dins lo negre… Si m’atendiu… m’as fat paur, sabes… !

— Te’n fas pas. Pissa, pissa vai Julon ! Pissa, pissa… !

*

Me faràn pas creire que li a pas un Bòn Dieu per los Vilarencs, çò m’a dit lo Julon !

 

Lo Loïsson de la Marie    

 

 

 

Les Amis de St-Pierreville | 01 1976

 

© Denis Capian, 2013

 

occitan.org